5. SENOJI EUROPA

Štai  DEIVĖ PAUKŠTĖ ir DEIVĖ GYVATĖ. Abi susijusios su vandens sfera, gyvybės atsiradimu. Dekuruotos meandromis (įvairiomis kilpomis), zigzagais, lygiagretėmis bei tinklu.
GIMIMO DEiVĖ vaizduojama kaip antropomorfinė  (žmogaus pavidalo) varlė ar rupūžė.
VAISINGUMO DEIVĖ (javų dvasia?) visada būdavo nėščia ir papuošta rombais, spiralėmis, koncentriškais apskritimais, gyvatėmis ir kitais gyvybės simboliais.
 
Būdavo ir  VYRIŠKO DIEVO  - romaus, susimąsčiusio rūpintojėlio, parėmusio rankomis smakrą ar pasidėjusio jas ant kelių.   Atkreipkite  dėmesį į dievus - jie apskritagalviai. O kai toliau kalbėsime apie ateivius  į Senąją Europą (būsimuosius indoeuropiečius), sakysime, kad tai aukštaūgiai, pailgagalviai europidai.
                                                                             (Piešinėliai perpiešti mano, tiksliai)                                                             

             Pirmosios Šventyklos - iš VII tūkstantmečio pr.Kr.
Šventyklos - tai namai, dažnai dviejų kambarių ar aukštų. Viename būdavo keramikos dirbtuvė, antrame - altorius ir duonkepė krosnis.
Kai kuriuose šventyklose būdavo porą kolonų, kurios gal vaizdavo gyvybės gimimą iš žemės ar deivės. Šventyklų freskose (Turkija) kolonos  buvo lyg iš vandens kylančios gyvatės, o šalia jų gimimo deivė (pusiau moteris, pusiau varlė).
Kitos šventyklos buvo skirtos deivei paukštei arba deivei gyvatei (abi matote viršuje, kairėje). Apie tai spręsta iš vaizduojamų deivių skulptūrėlių ar bareljefų bei simbolinių ženklų.