BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

23. PRŪSIJA. MAŽOJI LIETUVA.

23. MAŽOJI LIETUVA PRŪSIJOJE.

KAIP Prūsijoje atsirado  MAŽOJI LIETUVA.    Vokiečių ordinas, XIIIa. pab. užkariavęs vakarinių baltų žemes, ir toliau puldinėjo baltus, todėl gyvenviečių čia buvo maža, didžioji dalis žemių buvo apaugusi miškais, giriomis ( vad. dykra). XV a. IIp. pasibaigus karui Prūsijoje, Nadruvoje, Skalvoje,Lamatoje (rytinė Kuršmarių pakrantė)  ir Klaipėdos apylinkėse (žiūr. IV ir V žemėl.) kūrėsi kolonistaiLDK, kurie maišėsi su vietos baltų likučiais (prūsais). Vokiečių ordinas atvykėlius (lietuvius ir kt.) noriai priėmė, nes buvo įdirbama žemė, mokami mokesčiai ir duoklės. Vokiečių istoriografijoje laikoma, kad   MAŽOJI LIETUVA, kaip tokia, susiformavo XVIa., kai čia dominavo (vyravo, pirmavo) lietuvių kalba. O XVIIIa. lietuvių gyventas plotas Prūsijoje jau pradėjo mažėti. Viena iš priežasčių buvo 1709-1711m. maras - išmirė apie pusė Lietuvos provincijos gyventojų. Į jų vietą buvo atkelti kolonistai iš Austrijos, Vokietijos, Šveicarijos, Olandijos.

Apie kolonistus vaizdžiai, ir pasipiktinęs,  rašo  K.Donelaitis “Metuose”.

, „Vokiečiai lietuvninką per drimelį laiko Ir kas dar daugiaus susibastėt Lietuvą vargint,

O prancūzpalaikiai, į jį žiūrėdami, šypsos. “Kas jums liepė mus ir žmones mūsų paniekint?

Šypsos, rods, o tik mūsų šauną garbina duoną Ar negalėjot ten pasilikt, kur jus nuperėjo

Ir dešras rūkytas su pasimėgimu valgo. Ir varles bei rupuižes jus ėst pamokino?“

O štai jau lašinių lietuviškų prisiėdę „Kad koks lenkiškas ar žydiškas balamūtas

Ir mūsų alų su gvoltu jau visą sugėrę, Taip nesvietiškai klastuot ir vogt užsimano [...]

Viežlybus lietuvninkus išpeikt nesigėdi. Tai nesidyviju [...]“

Iki XVIIIa. absoliuti Mažosios Lietuvos gyventojų dalis buvo baltų kilmės - lietuviai. Vyko intensyvus intelektualus lietuviškas gyvenimas.

Prūsijos valdžios įsakymai skelbiami lietuvių kalba ir pamaldos bažnyčiojelietuvių kalba.

1547m. išleista pirmoji lietuviška knygaMartyno Mažvydo (pagal dabartinę rašybą ir tartį) „Katekizmas prasti [paprasti] žodžiai, mokslas ir skaitymo rašto giesmės , dėl krikščionystės bei dėl bernelių jaunų naujai suguldytos…“.

1590m. išversta į lietuvių kalbą Jono Bretkūno Biblija, bet neišspausdinta, likusi rankraščiu.

1653m. parengta Danieliaus Kleino pirmoji lietuvių kalbos gramatika, Karaliaučiuje, lotynų kalba.

17651775m. (rašė apie dešimtmetį) – Kristijono Donelaičio „Metai“.

1823m. pasirodė pirmas lietuviškas laikraštisNusidavimai Dievo karalystėje“, spausdinamas Tilžėje, gotišku šriftu.

Nuo 1883 metų čia spausdinami svarbiausi lietuviški tautinio atgimimo leidiniai – „Aušra“ (1883-1886), buvo leidžiama Ragainėje ir Tilžėje,vienas iš redaktorių buvo Jonas Basanavičius irVarpas(1889-1906) Tlžėje ir Ragainėje, pirmuosius numerius redagavo Vincas Kudirka, toliau jis redagavo tik priedą „Tėvynės varpai“.

1885m. įsisteigia pirmoji lietuviška pasaulietinė draugija „Birutė“.

XIXa. IIp. iš Prūsų Lietuvos į carinę Lietuvą slaptai knygnešiai gabeno spaudą uždraustais lotyniškais rašmenimis.

Tačiau didžiajai lietuviškos visuomenės daliai dvikalbystė ir priklausomumas Vokietijos valstybei buvo tapusi jų kultūrinio savitumo dalimi. Apskritai Prūsijos lietuviai  buvo laikomi  “atsilikėliais”ir pravardžiuojami “žemaičiais”.

Reikia paminėti, kad dabar Mažąja Lietuva vadiname tik Klaipėdos kraštą, kuris ilgą laiką buvo Prūsijos karalystės, o po 1871 m. Vokietijos imperijos dalis. Tik po I Pasaulinio karo1923 m., po Klaipėdos sukilimo 1923 sausio 10-15 d. ir po 1923m. vasario 17d. sąjungininkų, Ambasadorių konferencijos, sutikimo kraštas atiteko Lietuvai.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (3)

  1. Ačiū, kad skaitote, kad patiko. “Patiko”, manau, parašė mano artimiausi draugai blogeriai, bet tų gerų draugų jau daug daug turiu; na, galite ir kokį mini komentariuką pabėžti, žinočiau, į ką labiau atkreipiamas dėmesys - tai būtų žinia kitam rašymui.

  2. Taip, ALGdai, palikau pliusiuką. Draugus reikia aplankyti. Perskaitau viską, - kažkam net pasijuokiau: “Lopau istorijos žinių skyles” :)

  3. Štai jums pilnas referatas
    Įvadas

    Aš rengiau referatą kurio tema „Mažoji Lietuva Kristijono Donelaičio laikais“. Tyrinėsiu kokia buvo „Mažoji Lietuva“ Kristijono Donelaičio akimis ir mintimis.
    Pagrindinė šios temos mintis ir tikslas yra įrodyti kaip atrodė Mažoji Lietuva Kristijono Donelaičio laikais. Kokia buvo žvelgiant į istorinę praeitį išlikęs K. Donelaičio laiškas rodo, kad jis skaitė graikų ir romėnų filosofus Herakleitą, Demokritą, Plutarcha ir kt., rėmėsi jų teiginiais, išmanė graikų ir romėnų literatūrą, kurią studijavo universitete. Literatūros tyrinėtojas Dalios Dalytės manymu, XVIIIa. lietuvininkai gyveno nuolatinėje kovoje bei įtampoje priešiškomis jėgomis atėjūnams kolonistams, kurie be perstojo kėsinosi į jų turtą, papročius, moralę ir egzistencija. Lietuvių bendruomenė turėjo išsilaikyti svetimųjų apsuptyje. Tai labai sunki ir alinanti kova.
    18a. Lietuviai Mažojoje Lietuvoje gyveno dviejose valstybėse. Pietvakarinė mažesnioji lietuvių apgyvendinta teritorija priklausė Prūsijos imperijai – tai vadinamoji Rytų Prūsija arba Mažoji Lietuva, o Didžioji Lietuva įėjo į Lenkijos-Lietuvos valstybę. Mažosios Lietuvos lietuviai daugiausia evangelikai liuteronai, o dauguma Lenkijos-Li Lietuvių skaičių labai sumažino 1709-1710 m. maras.
    Ištuštėjusiose sodybose karalius apgyvendino kolonistus, atvykusius iš Vokietijos, Šveicarijos, Prancūzijos. Tarp senųjų krašto gyventojų ir naujai atvykusių brendo nesantaika. Pastarieji tapdavo daugiausia laisvais ūkininkais, amatininkais, valdininkais, o lietuviai – baudžiauninkais. Lietuvos valstybėje gyvenusių lietuvių buvo katalikai.

    Istorinis kontekstas
    Kristijonas Donelaitis kūrė Mažojoje Lietuvoje. Mažoji Lietuva niekuomet nebuvo pavaldi Lietuvos valstybei; nuo 1923 m. tik jos dalis – Klaipėdos kraštas – priklausė Lietuvai. Iki 1525 m. Mažosios Lietuvos žemes valdė Vokiečių ordinas; ordino valstybę panaikinus, iki 1701 m. ji priklausė Prūsijos hercogystei (iki 1660 m. – kaip Lenkijos lenas), 1701–1871 m. – Prūsijos karalystei, 1871–1945 m. – Vokietijai.
    Iki XVIII a. pr. Mažosios Lietuvos gyventojams lietuvių kalba buvo spausdinamos knygos, Prūsijos valdžios įsakymai, lietuviškai vyko pamaldos bažnyčioje. Todėl Mažojoje Lietuvoje, skirtingai nei tuometinėje LDK, lietuvių kalba tapo rašto kalba, o iki XVIII a. pab. lietuvių kalba čia buvo išspausdinta daugiau leidinių nei LDK.
    Nuo XVIII a. pr. Mažosios Lietuvos lietuviai tarnavo Prūsijos kariuomenėje, mokėsi Prūsijos mokykloje, tad Prūsijos (vėliau – Vokietijos) valstybė jiems natūraliai buvo sava valstybė. Po Vokiečių ordino valstybės transformacijos į Prūsijos hercogystę (1525 m.) pagrindinis hercogo Albrechto tikslas buvo pasinaudojant evangelikų liuteronų tikėjimui suteiktu valstybinės religijos statusu, suvienyti visus savo pavaldinius ir užsitikrinti jų lojalumą. Įgyvendindamas Liuterio teiginį, kad tikėjimas turi būti skelbiamas gimtąja kalba, Albrechtas turėjo realiai įvertinti situaciją, kad jo valstybėje, greta vokiečių, gyvena didžiulės lenkų, prūsų ir lietuvių valstiečių masės. Todėl Prūsijos valdžia skatino lietuviškai mokančių kunigų ruošimą bei religinės literatūros lietuvių kalba rengimą.
    Iki XVIII a. lietuviškai kalbėjusiųjų gyventojų dominavimas šioje teritorijoje nekelia abejonių. Išskyrus miestus, kai kuriuose apskrityse, pvz., Tilžės ar Klaipėdos, baltiškas pavardes turėdavo 95–100 % valstiečių. Tačiau XVIII a. lietuvių gyventas arealas Prūsijoje pradėjo mažėti. Viena iš priežasčių buvo tai, kad per 1709–1711 m. marą išmirė maždaug pusė Lietuvos provincijos gyventojų. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I, iškart netekęs didelės natūrinių prievolių ir pajamų dalies, šią netektį norėjo greitai kompensuoti, todėl į Prūsų Lietuvą iš Austrijos, Vokietijos, Šveicarijos, Olandijos buvo pakviesti kolonistai, vadinamieji zalcburgiečiai. 1710–1736 m. Lietuvos provincijos valdovo domenuose įsikūrė apie 23 tūkst. kolonistų, daugiausia vokiečių valstiečių (santykinai jie sudarė apie 10 % Lietuvos provincijos gyventojų). Kolonistų atsikėlimas aktyvino lietuvių poreikį bendrauti vokiečių kalba, be to, sekdami kolonistais ir netgi kai kuriais kunigais (tarp jų ir K. Donelaičiu), nuo XVIII a. vidurio Prūsijos lietuviai vis aktyviau ėmė propaguoti pietistines religines praktikas, vadinamuosius surinkimus.
    Prie lietuvių akultūracijos prisidėjo ir tai, kad nuo 1733 m. lietuvių valstiečius pradėta irgi rekrūtuoti į Prūsijos kariuomenę, o nuo 1736 m. įgyvendinant visuotinio pradinio švietimo nuostatus, Prūsų Lietuvoje buvo smarkiai išplėstas kaimo mokyklų skaičius. Kaimo mokyklos didino raštingumą, tačiau XVIII a. pabaigoje Prūsijoje suvalstybinus švietimą, mokyklos, kaip ir tarnyba Prūsijos kariuomenėje, formavo lietuvių požiūrį į Prūsiją kaip į savą valstybę, ugdė jų ištikimybę monarchijai, paklusnumą, discipliną. Tuo būdu vokiečių kultūros elementai, kažkada Prūsijos lietuviams buvę visiškai svetimi, per XVIII a. ir per XIX a. pirmąją pusę jiems tapo suvokiami ir artimi. Šitų elementų perėmimas tada buvo visiškai natūralus procesas, kurio bent jau iki XIX a. valdžia specialiai neprovokavo.
    Prievartinė lietuvių asimiliacija prasidėjo tik po Vokietijos suvienijimo 1871 m., kai Vokietijos imperija pradėjo įsakymais siaurinti lietuvių kalbos viešojo vartojimo sferą, pirmiausia išstumdama ją iš mokyklų. Tada lietuvių kalba vis labiau virto „namų kalba“, labiau vartota dar bažnyčiose.
    SHARE THIS:


    Mažoji Lietuva Kristijono Donelaičio laikais
    Surinkimininkai, ypač sakytojai, labai aktyviai stengėsi išlaikyti savo tėvų kalbą, apginti ją nuo svetimtaučių įtakos, šiuo atveju vokiečių kalbos (lietuviškų knygų leidyba, namų pamaldų rengimas, peticijos dėl lietuvių kalbos mokymo mokyklose). Tai jiems buvo vienas iš svarbiausių uždavinių. Poemos „Metai“ autorius, evangelikų liuteronų kunigas Kristijonas Donelaitis taip pat dėjo daug pastangų įvairiais būdais siekdamas neleisti visiškai išnykti lietuvių kalbai bei papročiams Mažojoje Lietuvoje.
    Visoje kūrinio struktūroje su dramatine įtampa susiduria du tikrovės klodai – „lietuviškasis“ ir „vokiškasis“. Lyg juodas debesis virš būrų galvų kybo germanizacijos pavojus. Poemos herojų lūpose nuolat pasigirsta nuoskaudos žodžiai, jog „vokiečiai lietuvininką per drimelį laiko“ arba „lašinių lietuviškų prisiėdė, […] viežlybus lietuvininkus išpeikt nesigėdi“ . Būrai tebebrangina tai, ką kitataučiai niekina ir visomis priemonėmis žlugdo. Antai būrų moterys į vestuves „ne vokiškai, kaip kelios jau prasimanė, ne, lietuviškai kožna tarp jų susiglamžė“, o vestuvėse „būrai, lietuviškai ant aslos šokdami, spardės“ ir pan. Su pasididžiavimu pamaldusis poemos būras Selmas kalba, kad net jau ir svetimšaliai lietuviškai prabyla ir mūsų drabužiais ima vilkėti: „Žinot juk visi, kaip kožnas Lietuvą giria / Ir kaip daug svetimų žmonių, kad mus pamatytų, / Iš visų kampų šio svieto jau susibėgo. / Taip kad ir lietuviškai kalbėdami valgo / Ir jau rūbais mūs, kaip mes, vilkėti pagavo; / Tik margų marginių dar nešioti nedrįsta“. Sociopolitiniame germanizacijos kontekste Prūsijos valdžia siekė kaip tik priešingai, tad Donelaičio pasididžiavimas lietuvininkų drabužiais turi ir priešinimosi nutautinimui prasmę.
    Poetas nuolat primena savo tautos praeitį, kai dar germanizacijos padariniai nebuvo juntami, kai dar „prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo“. Praeitis poemoje savaip projektuojama į ateitį, iškeliant nacionalinį istorinės sąmonės vientisumą. Nacionalinės sąmonės poetizavimas – naujas bruožas XVIII a. poemoje: aprašomoji gamtinė poezija dažniausiai kalbėjo apie valstietį apskritai, o „Metų“ autorius kreipėsi į Mažosios Lietuvos lietuvį – būrą, atsidūrusį nutautėjimo pavojuje, prabildamas ir jo gimtąja kalba, bet ir su aiškia nacionaline nuovoka.
    Autorius kalbėdamas apie būrų apsirengimą ir tuos atvejus, kai jie stengiasi prisitaikyti prie vokiškos nešiosenos, visu griežtumu tam pasipriešina. Pagal pietistinę sampratą, nėra reikalo kreipti dėmesio į drabužio gražumą ar modernumą. Todėl ir būrai, jeigu jie laikosi savo paprasto apsirengimo tradicijų, yra vertesni morališkai negu tie, kurie bando pasekti kitataučių arba miesčionių madomis. Galbūt todėl ir K. Donelaitis kūrinyje Selmo lūpomis grožisi būrų lietuviškais aprėdais: „Ne tik vokiečiai visoki mus pažiūrėti, / Bet ir daug prancūzų mus mylėt susirinko, / Taip kad ir lietuviškai kalbėdami valgo / Ir jau rūbais mūs, kaip mes, vilkėti pagavo; / Tik margų marginių dar nešioti nedrįsta“ (ŽR, 125). Tai labai patinka K. Donelaičiui. Būrų lūpomis K. Donelaitis dažnokai skundžiasi, kad dėl kolonizacijos nyksta lietuvių papročiai, tautiniai drabužiai, nuolankus elgesys, religija, net tradiciniai valgiai.
    Poetas ypač gailisi praėjusių laikų ir labai smerkia sugedusią dabartį: „Ak! Kur dingot jūs, barzdotos gadynės, / Kaip lietuvininkės dar vokiškai nesirėdė / Ir dar vokiškus žodžius ištart negalėjo. / O štai dar negana, kad vokiškai dabinėjas; / Bet ir prancūziškai kalbėt prasimanė“. Jam nepriimtini kitataučių drabužiai ir kalba. Norėtų vėl girdėti gražią lietuvininkų kalbą ir nė vieno svetimo žodžio. Autorius nusiminęs sušunka: „Ak! Kur dingo viežlybums jau mūsų gadynių, Ak tu, švents dieve! kokią gi gadynę sulaukėm. / Ak, kokios tamsybės jau apjekino svietą!“
    Mažojoje Lietuvoje Švietimo amžiaus idėjos ėmė plisti anksčiau negu Didžiojoje Lietuvoje. Donelaičio mokymosi metais Karaliaučiaus kolegijoje (1731-1736) ir Karaliaučiaus universitete (1736-1740) vyko intensyvus kultūrinis mokslinis gyvenimas. Kaip tipiškas savo gyvenamojo meto atstovas, Donelaitis darė barometrus, termometrus, muzikos instrumentus, šlifavo stiklus. Pramokęs prancūzų ir anglų kalbų, skaitė ateistų raštus, į kuriuos reagavo kritiškai, tai rodo poeto tekstas “Žiniose”. (Autobiografinio pobūdžio “Žinias” Donelaitis rašė vokiečių kalba 1773-1779 m. ir skyrė būsimajam nežinomam Tolminkiemio klebonui.) Būtent Šviečiamojo amžiaus idėjos paskatino Donelaitį esminiam žingsniui - kūriniams pasirinkti gimtąją kalbą. Tai ypatingas sprendimas. Lietuvių literatūra iki XIX a. yra lotyniškoji, lotyniškai rašė iškiliausi Europos rašytojai. K. Donelaitis lotynų kalbą gerai mokėjo, todėl jeigu poetas būtų siekęs europinės garbės, “Metus” būtų rašęs lotyniškai arba bent vokiškai, bet jis rašė lietuviškai. Ir kalbėti lietuviškai Donelaičiui reiškė kalbėti ne bet kaip, o taisyklingai, gražia lietuvių kalba. Jam buvo svarbu, kad visi parapijų klebonai, sakantys pamokslus lietuviškai, gerai mokėtų lietuvių kalbą. Tai rodo jo laiškai. Donelaičiui skirtame nekrologe K. V. Šulcas rašo, kad „Jis gimė Lazdynėliuose (…) tikrų lietuvių laisvųjų valstiečių šeimoje, todėl jis ir ta kalba daug mokė ir tikrai grynai ja kalbėjo“. Tačiau lietuvybės sąvoką Donelaitis suprato gerokai plačiau negu tik kalbėti ir kurti lietuvių kalba. Būti lietuvninku jam reiškė ir būti doram, sąžiningam, darbščiam, laikytis Dievo įsakymų. K. Donelaičio lietuviškumas, pasak A. Jovaišos, buvo jo širdies dalykas, ir drauge sąmoningas nusistatymas.

    MAŽOJI LIETUVA PRŪSIJOJE
    Kaip Prūsijoje atsirado Mažoji Lietuva. Vokiečių ordinas, XIII a. pab. užkariavęs vakarinių baltų žemes, ir toliau puldinėjo baltus, todėl gyvenviečių čia buvo maža, didžioji dalis žemių buvo apaugusi miškais, giriomis ( vad. dykra). XV a. IIp. pasibaigus karui Prūsijoje, Nadruvoje, Skalvoje, Lamatoje (rytinė Kuršmarių pakrantė) ir Klaipėdos apylinkėse kūrėsi kolonistai iš LDK, kurie maišėsi su vietos baltų likučiais (prūsais). Vokiečių ordinas atvykėlius (lietuvius ir kt.) noriai priėmė, nes buvo įdirbama žemė, mokami mokesčiai ir duoklės. Vokiečių istoriografijoje laikoma, kad MAŽOJI LIETUVA, kaip tokia, susiformavo XVI a., kai čia dominavo (vyravo, pirmavo) lietuvių kalba. O XVIII a. lietuvių gyventas plotas Prūsijoje jau pradėjo mažėti. Viena iš priežasčių buvo 1709-1711m. maras - išmirė apie pusė Lietuvos provincijos gyventojų. Į jų vietą buvo atkelti kolonistai iš Austrijos, Vokietijos, Šveicarijos, Olandijos.
    Didžiajai lietuviškos visuomenės daliai dvikalbystė ir priklausomumas Vokietijos valstybei buvo tapusi jų kultūrinio savitumo dalimi. Apskritai Prūsijos lietuviai buvo laikomi “atsilikėliais” ir pravardžiuojami “žemaičiais”.
    Reikia paminėti, kad dabar Mažąja Lietuva vadiname tik Klaipėdos kraštą, kuris ilgą laiką buvo Prūsijos karalystės, o po 1871 m. Vokietijos imperijos dalis. Tik po I Pasaulinio karo1923 m., po Klaipėdos sukilimo 1923 sausio 10-15 d. ir po 1923m. vasario 17d. sąjungininkų, Ambasadorių konferencijos, sutikimo kraštas atiteko Lietuvai.

Rašyti komentarą